Kalbant apie darnios energetikos plėtrą pasauliniu mastu, itin svarbūs trys pagrindiniai aspektai: energijos prieinamumas, efektyvus energijos naudojimas bei iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančiais energijos ištekliais. Pastarieji du aspektai yra svarbūs ir Lietuvai, taigi atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) naudojimas yra vienas pagrindinių darnios energetikos plėtros aspektų. Kalbant apie biomasės energetiką, jos reikšmė tolydžiai auga didėjant susirūpinimui dėl klimato kaitą skatinančių emisijų į atmosferą (Marčiukaitis et al., 2016).

        Biomasė energijos gamybai gali būti naudojama tiek iš pirminių išteklių (pavyzdžiui tam tikslui auginami energetiniai augalai), tiek iš įvairių susidariusių atliekų (kirtimų, stichijų metu susidarę likučiai – šakos, pjuvenos, nuolaužos bei lentpjūvystės ir medienos apdirbimo atliekos, kurios, nepanaudojant jų biokuro sektoriuje, yra paliekamos pūti miške) (Papoutsidakis et al., 2018, R. Lapinskas). Šiai dienai energetikoje naudojama biomasė dažniausiai yra ruošiama iš miško ir apleistų teritorijų (melioracijos, grioviai, pakelės, apleisti žemės ūkio paskirties plotai) tvarkymo liekanų bei medienos pramonėje susidariusių atliekų, o tai užtikrina tiek aplinkos apsaugą, tiek ekonominį gerbūvį (R. Lapinskas – Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentas).

        Biomasė yra laikoma vieninteliu atsinaujinančios energetikos šaltiniu, kurį naudojant, CO2 yra išmetamas į aplinką. Tačiau išmetimas yra kompensuojamas fotosintezės metu augalo sugeriamo CO2 kiekio – brandi biomasė fotosintezės metu, kaupdama energiją, sugeria anglies dvideginį. Fotosintezės metu augaluose esantis pigmentas chlorofilas sugeria saulės energiją, CO2 ir vandenį, paversdamas juos organinėmis medžiagomis. Deginant susidariusias medžiagas, CO2 ir vandens garai yra vėl išskiriami į aplinką kaip šalutiniai produktai (Siram & Shahidehpour, 2005). Toks pat procesas vyksta ir medienos puvimo metu. Taigi CO2 kiekis grąžinamas į atmosferą yra praktiškai vienodas tiek palikus medį pūti, tiek jį sudeginus. Dėl šios priežasties biomasės energetika yra laikoma CO2 neutralia – tvariai naudojant atsinaujinančios biomasės išteklius, nei viename biomasės augimo ciklo etape papildomų anglies emisijų nėra (Manomet, 2010). Tačiau yra viena labai reikšminga sąlyga – būtent metinis medienos prieaugis turi būti didesnis už metinį medienos suvartojimą. Visi Lietuvoje atliekami tyrimai kol kas patvirtina, kad šios sąlygos yra palaikomos (R. Lapinskas). Per paskutinius 15 metų biomasės naudojimas energetikoje itin išaugo, tačiau medienos paėmimas iš miško energetinėms reikmėms liko beveik nepakitęs. Tai patvirtina, kad biomasės energetika nėra miško kirtimų "varomoji jėga" – ji naudoja kitų miško pramonės šakų liekanas. Taigi biomasė energijos gamybai gali būti panaudojama aplinkai draugišku būdu (Bioenergy Europe manifesto).    

        Šiuo metu Lietuva yra pavyzdys kitoms Pasaulio valstybėms kaip naudojanti lentpjūvystės ir miško kirtimo atliekas, kurios anksčiau didelėmis krūvomis buvo paliekamos supūti arba keldavo gaisrų pavojų (R. Lapinskas). Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda išskyrė Lietuvos sėkmę centralizuotame šilumos ūkyje, gamtines dujas keičiant biokuru, o tai leido ne tik smarkiai sumažinti anglies dvideginio išmetimus, bet taip pat ir atpiginti šilumos kainas Lietuvoje (nuo 2012 metų centralizuota šiluma atpigo iki 40%) (M. Nagevičius – Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, R. Lapinskas). Biokuro panaudojimas centralizuotai tiekiamos šilumos gamyboje mūsų šalyje taip pat užtikrina finansinių šalies resursų taupymą dėl 3 kartus mažesnės kainos, lyginant su iškastinius kuru. Be to, pinigai, sumokėti už kurą, didžiąja dalimi lieka valstybėje, kadangi naudojamas lietuviškas biokuras. Be abejonės, biokuro naudojimas Lietuvoje suteikia ir socialinę naudą – sukuriamos naujos darbo vietos (šiuo metu net apie 7 500 žmonių dirba biokuro sektoriuje). Kuomet yra naudojami Lietuvos vietiniai ištekliai, užtikrinama, kad kuriamos darbo vietos (ypač regionuose) ir mokesčiai lieka valstybėje, o ne iškeliauja į kitos šalies biudžetą (R. Lapinskas).

        Nepaisant ilgą laiką buvusio stabilaus biokuro sektoriaus Lietuvoje, per paskutinius metus biokuro importas (didžiąja dalimi iš Baltarusijos) išaugo nuo 15 iki 30 %, kas sudaro apie 20 mln. Eur lėšų, kurios nebelieka šalies viduje ir neprisideda prie ekonomikos augimo, o yra išleidžiamos kitoje valstybėje. Itin padidėjusią biokuro pasiūlą gretimojoje Baltarusijoje sąlygojo intensyvūs miško kirtimai, reaguojant į miško medžių ligas (M. Nagevičius). Dėl konkurencijos su skurdžia planinės ekonomikos valstybe, iš kurios biokuras importuojamas praktiškai dempingo kainomis, kyla pagrįstas pavojus, kad visos tos medienos miškų kirtimo atliekos Lietuvoje liks nepanaudotos. Pavyzdžiui, vien per praeitus metus VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ duomenimis buvo nenupirkta ir miške supuvo miško kirtimo atliekų už maždaug 2 mln. Eurų. Taip pat labai svarbu paminėti, kad dėl šios Baltarusiško biokuro dalies didėjimo pradėjo nykti darbo vietos regionuose, ypač pirminėje atliekinės medienos mobilizavimo srityje (R. Lapinskas). Dėl aukštesnio pragyvenimo kokybės lygio biokuro kainos Lietuvoje yra aukštesnės, tačiau jo naudojimas sąlygoja vietinio verslo išlaikymą ir galimybes žmonėms dirbti ir gyventi regionuose. Žaliavos kaina sudaro apie 50 ar daugiau proc. biokuro savikainos. Kitos išlaidos – darbo užmokesčiai, amortizacija, sandėliavimas, transportavimas, administravimas. Šiais aspektais Lietuvos verslas negali tinkamai konkuruoti su žemesnio pragyvenimo lygio šalimi. Toliau augantis biokuro importas sugriautų Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų sektorių – didelė dalis Lietuvoje veikiančių gamintojų turėtų nutraukti savo veiklą, nesugebėdami konkuruoti su importuojamos žaliavos kaina. Be to, didėjant importui, Lietuva tampa vis labiau labiau energetiškai priklausoma nuo kaimyninių šalių, o dažnas biokuro transportavimas dideliais atstumais nėra tvaru  (V. Gaubytė – Asociacijos LITBIOMA direktorė).       

        Nei vienas subrendęs sveikas medis Lietuvoje, kaip ir visose Europos šalyse, nėra nukirstas tam, kad iš jo būtų pagamintas biokuras. Visų pirma miškas yra kertamas dėl rąstų, parduodamų medžio apdirbimo pramonei ir dėl popiermedžių, eksportuojamų celiuliozės gamybai. Biokuras – tai malkinė mediena, šakos, viršūnės, liekančios po miško kirtimo, o taip pat medienos apdirbimo pramonės atliekos (M. Nagevičius). Pasaulyje be abejo žinomi faktai, kai jaunuolynų ugdymo metu iškirsti  stiebai naudojami medienos granulių gamybai. Tačiau tai vyksta šalyse, kuriose plačiai vystoma plantacinė miškininkystė, kurios tikslas ir yra greitas medžių auginimas pramonės poreikiams, pavyzdžiui, Pietų Amerika. Tačiau toks medienos naudojimo būdas iš principo neįmanomas Lietuvoje, todėl mes turėtume aiškiai skirti, kad Lietuvoje kokybiškų stiebų mediena biokurui nėra naudojama. Todėl biokuro paklausa niekaip nelemia miškų kirtimo apimčių (R. Lapinskas). Kai Aplinkos ministerija nutarė didinti miško kirtimo apimtis Lietuvoje, Lietuvos biomasės energetikos asociacija LITBIOMA bei Lietuvos atsinaujinančių išteklių konfederacija LAIEK net priešinosi šiems sprendimams. Viena to priežasčių – esamų kirtimo apimčių pilnai pakanka biokuro paklausai Lietuvoje patenkinti. Todėl Lietuvos biokuro gamintojai yra vienoje pusėje kartu su dėl tvaraus miškų naudojimo susirūpinusia visuomene (M. Nagevičius).