Š. m. vasario 21 d. spaudoje pasirodė AB "Kauno energija" pranešimas: "Centralizuotas šilumos tiekimas – pažangiausias, švariausias ir pigiausias šildymo būdas".

Jau keletą dešimtmečių centralizuotą šilumos tiekimą (CŠT) priimta laikyti miesto šildymu. Juk būtent šis šildymo būdas yra sugalvotas taip, kad geriausiai tiktų aprūpinti šilumą miestus ar kitas tankiai apgyvendintas teritorijas. Šildantis centralizuotai mažiausiai teršiama gyvenamoji aplinka, o šiluma gaminama ir vartotojams tiekiama mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis.

Vakaruose CŠT – pažangus privalumas

Vakarų Europos šalys CŠT laiko pasiekimu (toli gražu ne visose Europos šalyse jis yra išvystytas) ir siekia jį įsirengti. Net kalnuotoje Norvegijoje, kur dėl reljefo ypatumų išvystyti CŠT sudėtinga, didesniuose miestuose šis šildymo būdas jau diegiamas. Tai daroma netgi nepaisant to, kad šioje turtingoje šalyje daugiausiai priimta šildytis elektra.

Tuo tarpu mes, Lietuvoje turėdami išvystytą vakaruose pažangia vertybe laikomą sistemą, viešai raginame ją išardyti ir įsirengti „autonominį“ šildymą, lyg jis būtų panacėja nuo išlaidų, kurios mus užklumpa žiemą. Net televizijos transliuojamose reklamose mes raginame brūkštelti pjūkleliu per vamzdį ir taip pajusti „tikrąjį išsigelbėjimą“ nuo išlaidų šildymui.

Apmaudu, tačiau daug žmonių šiais raginimais patiki. Žmonės dažniausiai nesupranta, kad, atjungdami savo buto ar namo šildymo sistemas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, ne tik nesutaupys, bet dar ir patirs papildomų išlaidų savo buto ar namo šildymo ir karšto vandens sistemai rekonstruoti, taps priklausomi nuo vienos kuro rūšies (nuo dujų ar elektros), įsidiegs bute ar name papildomą sprogimo, gaisro ar apsinuodijimo smalkėmis pavojaus šaltinį bei patys turės užsiimti šios įrangos priežiūra ir eksploatacija arba mokėti už tai pinigus.

Be to, pramoninėse katilinėse dažniausiai galima deginti įvairių rūšių kurą, ko negalima pasakyti apie buitinius šildymo katilus. Jie dažniausiai būna pritaikyti tik vienai kuro rūšiai. Ir pagalvokite, kas atsitiktų, jei staiga tos kuro rūšies nebeliktų?

CŠT neteršia

Be abejo, vietovėse, kur nėra galimybių įrengti CŠT, žmonėms nori nenori tenka šildytis autonomiškai. Tačiau paprastai tokios vietovės nėra miestai arba jose dominuoja individualūs namai. Tuo tarpu miestų kvartaluose, kur vyrauja daugiabučiai, autonominio šildymo išmetamų teršalų kiekis gyventojams sukeltų sveikatos problemų. Dėl to ir reikalingas CŠT, nes jis užtikrina, kad gyvenamoji aplinka nebus teršiama ir gyventojai kvėpuos švariu oru.

Dideliuose pramoniniuose katiluose pagaminta šiluma pasiekia didelį skaičių vartotojų. Paprastai, šilumos tiekimo įmonių katilinės įrengtos atokiau nuo tankiai apgyvendintų rajonų (su išimtimis), o jų dūmai išmetami į aukštesnius atmosferos sluoksnius ir neteršia oro, kuriuo kvėpuojame. Be to, ši dūmai yra išvalomi specialiais filtrais ir įrenginiais, kurie neleidžia į aplinką pasklisti kietosioms dalelėms bei kitiems teršalams. Dažniausiai, pramoninių katilinių išmetama tarša būna dešimtimis kartų mažesnė, nei leidžiama.

CŠT katilinių išmetama tarša yra kontroliuojama valstybės institucijų, jas riboja aplinkosaugos normatyvai, tuo tarpu daugybės buitinių katiliukų tarša beveik nėra kontroliuojama. Gerai, jei katiluose deginamos gamtinės dujos, tačiau jei šildomasi krosnimis, dažniausiai jose deginama viskas, kas dega. Ir tokios krosnys bei katilai teršia orą ten, kur gyvena žmonės.

Autonominis šildymas – ne pigiau

Daugelis su šiuo teiginiu, aišku, nenorėtų sutikti. Tačiau, jei nesutinkantieji suskaičiuotų visas autonominio šildymo sąnaudas, greičiausiai, iškart nuomonę pakeistų.

Energetikos specialistų skaičiavimais, vartotojui, atjungusiam savo butą nuo CŠT sistemos ir įsirengusiam „autonominį“ dujinį šildymą, viena kilovatvalandė šilumos kainuoja apie 7,9 cento, įvertinus visas įrangos pirkimo, sistemos pertvarkymo, kuro ir eksploatacijos sąnaudas. Ir tai tik jei katilo naudingo veikimo koeficientas (NVK) yra lygus 1,05, kas iš tiesų yra dažniausiai tik gamintojų deklaruojamas dydis, realiai beveik niekada nepasiekiamas. O jei skaičiuosime realiai pasiekiamą katilo NVK (0,95), tai šilumos kilovatvalandės kaina apskritai padidėja iki maždaug 8,4 cento.

Tuo tarpu, vidutinė AB „Kauno energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kaina 2016 metais buvo 5,02 ct/kWh be PVM. Taigi, skirtumas akivaizdus. Tik kažkodėl CŠT oponentai niekaip nenori to pripažinti.

CŠT gali būti reguliuojamas individualiai

Bene didžiausias CŠT oponentų argumentas – vartotojas negali pradėti ar baigti šildytis kada panorėjęs bei negali individualiai reguliuoti šildymo savo bute.

Galima drąsiai pasakyti, jog šis argumentas yra pasenęs. Įrengiant naujas arba rekonstruojant senas CŠT sistemas pastatuose, siūloma nemažai individualaus reguliavimo priemonių.

Viena iš tokių priemonių – mažos galios šilumos moduliai, kurie leidžia ne tik individualiai reguliuoti norimą suvartoti šilumos kiekį, bet ir įjungti arba atjungti šildymą atskiruose kambariuose, pačiam ruošti karštą vandenį bei turėti visą individualią šilumos ir karšto vandens apskaitą. Tokie moduliai įrengiami butuose, dažniausiai vonios kambarių sienose, jie neužima daug vietos, negadina estetinio sienos vaizdo ir yra patogūs naudoti. Moduliai – gera išeitis tiems, kas nori nepriklausyti nuo kaimynų, turėti individualią apskaitą ir individualias reguliavimo galimybes.

Šilumos modulius galima naudoti kaip ekonomiškai pagrįstą alternatyvą autonominiam šildymui dujomis. Tokioje sistemoje labai lengva įrengti individualią apskaitą, karštas vanduo ruošiamas vietoje, todėl nebereikia karšto vandens tiekimo ir cirkuliacinės linijos, kitaip vadinamo „gyvatuko“, dėl kurio gyventojai dažnai būna nepatenkinti. Taip pat sumažėja ir šilumos nuostoliai vamzdynuose.

Kaune jau yra keletas namų, kuriuose yra sumontuoti šilumos moduliai. Pastaruoju metu, Lietuvoje spartėjant renovacijos procesams, šilumos moduliai vis dažniau įrengiami vartotojų butuose kaip efektyvi šilumos taupymo priemonė.

Taip pat, norint subalansuoti daugiabučio namo šildymo sistemos veikimą, rekomenduojama ant stovų įsirengti balansinius ventilius. Tai didelių investicijų ir pastangų nereikalaujantis veiksmas, leidžiantis visiems namo gyventojams jaustis komfortiškai ir nepermokėti už pastate suvartotą šilumą. Balansiniai ventiliai beveik visada įrengiami atnaujinant šildymo sistemas.

Dar vienas senų sistemų patobulinimas galėtų būti termostatinių ventilių įrengimas prie radiatorių. Jie leidžia ne tik palaikyti norimą patalpos temperatūrą, bet ir išnaudoti kitų šaltinių (saulės, viryklių, elektros prietaisų) skleidžiamą šilumą. Taip pat jais galima ir apriboti patalpų temperatūrą.

CŠT privalumus įvertina ir verslo organizacijos bei nekilnojamojo turto projektų vystytojai. Pastaruoju metu vis daugiau jų objektų yra prijungiama prie CŠT. Verslininkai puikiai suskaičiuoja, kad įsirenginėti nuosavas katilines, rūpintis kuru ir jį sandėliuoti, prižiūrėti, remontuoti, atėjus laikui, keisti katilus, samdyti tam specialiai apmokytą personalą ir dar turėti nuolatinį gaisro pavojų yra gerokai brangiau, nei vartoti centralizuotai tiekiamą šilumą.