Pristatome š. m. birželio 11 d. tinklalapyje „Delfi“ išpublikuotą Europos Parlamento nario Broniaus Ropės straipsnį: „Revoliucija, kurios Lietuvos valdžia nepastebėjo“.

Prieš daugiau nei mėnesį Europos Komisija pateikė Energetikos sąjungos projektą – strateginį planą, kaip toliau vystysis energetikos politika Europoje. Lietuvoje, deja, šio svarbaus dokumento vertė suvokiama kiek iškreiptai. Mes vis dar gyvename „praeities" energetikos paradigmoje: kalbame apie dujų jungtis, vamzdžius, galimą bendrą dujų pirkimą. Taip, tai be galo svarbu mūsų šalies nepriklausomybei, saugumui, ekonomikai. Ir ES Energetikos sąjunga išties padės Lietuvai siekti šių tikslų.

Visgi mūsų politikams reikėtų prisiminti „zoom out“ funkciją – atitraukti mikroskopą nuo detalių ir pažvelgti į bendrą vaizdą. Tradiciškai suvokiamas energetinis saugumas – tik vienas iš penkių Energetikos sąjungos stulpų. Vamzdžiai ir terminalai – svarbūs kaip „skylių užkaišymas“ trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu. Tačiau pagrindinis strateginis sąjungos tikslas – per kelis ateinančius dešimtmečius įvykdyti tikrą ekonomikos ir energetikos revoliuciją. Europos ūkis nebebus grindžiamas iškastiniu kuru – pagrindiniais energetikos šaltiniais skelbiami energijos taupymas (nesuvartota energija kaip atskiras energijos šaltinis) bei atsinaujinantys resursai.

Būtent šių aspektų vystymui bus skiriamas didžiausias ES mokslinių tyrimų dėmesys. Turime ruoštis ir tam, kad periodiškai valstybėms narėms bus nustatomi terminai pasiekti vis ambicingesnį energijos efektyvumo ir atsinaujinančių šaltinių dalies lygį.

Lietuvoje daug kam vis dar atrodo, kad tikroji energetika – tai vamzdžiai ir rūkstantys kaminai. Visa kita – tik žaliųjų radikalų svajonės ir vaikų žaidimai. Tačiau ES lygyje taip mąstantys yra tirpstanti mažuma. Iškastinio kuro palaipsninis atsisakymas tapo ES „pagrindinės srovės“ (mainstream) filosofija, ir vis daugėja regionų, besivadovaujančių šia filosofija praktikoje. Ir šie regionai sugeba patenkinti savo energijos poreikius už patrauklesnę kainą. Tuo pačiu sukuriamos darbo vietos naujuose ekonomikos sektoriuose, didinamos pajamos į biudžetus, saugoma aplinka, mažinama emigracija.

Toks ekonomikos modelis nėra utopija, ir kuo anksčiau Lietuva tai suvoks ir pradės atitinkamai veikti, tuo bus geriau mums patiems.

Norime atsikratyti Gazpromo? „Independence“ yra išeitis kuriam laikui, tačiau galvokime į priekį. Visų pirma – apie milžinišką energijos taupymo potencialą. Europa pastatų šildymui ir vėsinimui išleidžia didžiausią kiekį – net 40% visos energijos, įskaitant didžiąją dalį importuojamų dujų. Net 75% visų pastatų Europoje energetiškai neefektyvūs.

O Lietuvoje padėtis dar blogesnė: 96% mūsų daugiabučių pastatų pastatyti iki 1993 m. ir absoliučios daugumos jų energinis efektyvumas yra labai žemas. Renovuotų pastatų, kad ir paspartėjus procesui, vis dar lašas jūroje: 2014 m. buvo atnaujinti vos 123 daugiabučiai, o iš viso jų pas mus daugiau nei 34 tūkstančiai. O renovuoti juk reikia ne tik gyvenamuosius, bet ir visuomeninius pastatus, darželius, mokyklas ir t.t.

Diegti energijos taupymo priemones brangu? Ne, tai yra ekonomiškai naudinga: 1% sutaupytos energijos net 2,6% sumažina dujų importą. Taupymo potencialas milžiniškas, ES importuoja net 53 proc. visos energijos per dieną už tai sumokėdama virš milijardo eurų! Tarptautinės Energetikos Agentūros teigimu, investicijos į energijos efektyvų naudojimą yra labiausiai atsiperkančios investicijos iš visų energetikos šaltinių.

Be to, įvairiose Lietuvos vietovėse jau yra pakankamai gerosios patirties taupant energiją. Remdamasis Ignalinos r. patirtimi galiu tik patvirtinti - tai tikrai įmanoma. Ignalinoje pasiūlę patrauklią renovacijos schemą, pertvarkę šilumos gamybos perdavimo ir valdymo sistemą sutaupėme apie 55 proc. metinės biokuro apyvartos.

Lietuvoje reikia tik politinės valios, ir galime drastiškai sumažinti energijos vartojimą. Kaip to pasiekti? Konkretus pasiūlymas – decentralizuokime energijos taupymo procesą. Tegul savivaldybės uždirba iš savo energijos taupymo iniciatyvų. Jei vietos valdžia sumažina energijos vartojimą per pusę rajono ar miesto įstaigose, neatimkime šių sutaupytų pinigų, tegul juos savivaldybė investuoja į miesto ar rajono gražinimą, tvarkymą. Nes šiuo metu savivaldybėms nėra didelės paskatos taupyti energijos.

Vietoj politikavimo ir kalbų apie naują atominę elektrinę, skalūnų dujas ir kitą iškastinį kurą, geriau išnaudokime savo didžiausią resursą – pigų biokurą. Tai nuolat atsinaujinantys šaltiniai, kurių mes Lietuvoje mes turime du kartus daugiau, nei mums reikia. Mes net galime būti energiją eksportuojanti šalis. Tenka tik apgailestauti, kad vis ar neatsiranda politinės valios tinkamai įgyvendinti dar 2011 m. priimą atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuris numato įvairias botago ir meduolio priemones pažangiai energetikai skatinti.

Apibendrinant, turime visiškai suvokti, kokia kryptimi energetikoje juda Europa. Užsitikrindami minimalias jungtis su Europa turime lygiagrečiai – ir augančia trajektorija – dirbti energijos taupymo ir atsinaujinančių šaltinių skatinimo srityse. Kardinaliai pakeisti mūsų energetikos struktūrą yra įmanoma, ekonomiškai naudinga ir, sveiko proto požiūriu, būtų tiesiog kvaila to nedaryti. Tik tada Gazpromui galėsime pasakyti, kaip kad tas meksikiečių revoliucionierius: „atsiprašome už nepatogumus, tačiau tai – revoliucija“.