Šiemet viešai skelbiama, kad šildymo kainos rekordiškai žemos. Tam didelę įtaką daro ir masiškai į Lietuvą įvežamas importinis biokuras, kuris sudaro iki 25 proc. šildymo kaštų gyventojams. Ar išliks šildymo kainos žemumos, ekspertai pateikia skirtingus atsakymus. Skaičiuojama, kad baltarusiškas biokuras jau sudaro trečdalį šalies rinkos.

Pasukus skandinavišku modeliu ir perėjus prie biokuro dabar iškyla kita problema – dėl Baltarusijoje esančio valstybinio, komandinio reguliavimo ten gaminamas biokuras labai pigus. Jo eksportas iškraipo Lietuvos rinką.

Anot Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto vadovo dr. Mariaus Aleinikovo, perėjimas prie biokuro centralizuotam šildymui visiškai pasiteisino, mat susikūrė daug vietinių verslų ir pinigai, kurie anksčiau „iškeliaudavo“ svetur – lieka Lietuvoje. „Nors keletas pastarųjų šiltų žiemų neišėjo į naudą šiam sektoriui, Lietuvoje įsikūrė dešimtys stabilių įmonių, kuriančių darbo vietas ir mokančių į mūsų visų biudžetą mokesčius. Dabar susidariusi situacija, kai apie 30 proc. viso Lietuvoje naudojamo biokuro yra importuojama iš Baltarusijos, nėra tvari. Nemaža dalis vietinių gamintojų dėl to užsidaro ir bankrutuoja, tad jei nestabilus politinis režimas sugalvotų uždaryti sienas biokurui, rinkoje staigiai nebeliktų 30 proc. produkto, o tai įstumtų Lietuvos energetikos sektorių į keblią padėtį“, - minėjo ekspertas.

Pasak M. Aleinikovo, iš naujo užkurti vietinių gamintojų rinką gali prireikti dvejų ar trejų metų.  „Masiškai veždami biokurą iš Baltarusijos galbūt ir sutaupom keletą eurų mokėdami už šildymą, bet ar tai tikrai atsveria žalą, kurią padarome Lietuvos biokuro rinkai ir visai ekonomikai?“, – retoriškai klausė M. Aleinikovas.

Tuo tarpu Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ biokuro padalinio vadovas Marius Valukynas sako, kad situacija priklausys nuo daug malkinės medienos praryjančių įmonių apetito. „Lietuvoje didėjančios baldinės plokštės gamybos apimtys ir, be abejo, šilumos tiekimo įmonės gali paskatinti dar didesnį malkinės medienos suvartojimą. Tai būtų naudinga valstybiniu mastu, – sako M. Valukynas. – Norint nedidinti miško kirtimų normų ir gauti didesnę ekonominę naudą iš kertamo miško, būtina skatinti kuo daugiau naudoti miško kirtimo atliekų biokurui“.

Anot jo, natūralu, kad ir valstybinių, ir privačių įmonių savininkai planuoja gauti kuo daugiau pajamų iš miško. „Tad kuo bus gaunama didesnė nauda iš vieno hektaro kirtimo, tuo miško kirtimai proporcingai mažės. Bet kurie galutiniai produktai iš medienos sukuria žymiai didesnę pridėtinę vertę, sprendžia socialines ar atskirties problemas regionuose. Kita vertus, įvairiuose gamybos procesuose būtų panaudojamas ir importinis biokuras, ir malkinė mediena, kurios gamyba ir privačiame, ir valstybiniame miškų sektoriuje šią akimirką nuostolinga. Visą tą rinką iškreipia būtent baltarusiškas biokuras“ – teigė M. Valukynas.

Tuo tarpu Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos patarėjas ekonomikos klausimais dr. Gediminas Rainys importuojamo biokuro problemą siūlo spręsti kiek kitaip. „Turėtume aiškiai atskirti importuojamą biokurą nuo miško kirtimo atliekų – šakų, medžio viršūnių ar žievių, kurias būtina sutvarkyti. Negali pigia darbo jėga ir besaikėmis valstybinėmis investicijomis paremtas sektorius konkuruoti su mūsų jau vakarietiškos valstybės rangovų patiriamais kaštais“, – teigė G. Rainys.

Jo teigimu, reiktų priimti strateginius sektorinius sprendimus riboti iš trečiųjų šalių įvežamus kiekius. Aukščiausiu lygmeniu nepriėmus sprendimų, negalime būti tikri ar nebus „perturbacijų“ ateityje. Vienas galimų juodžiausių scenarijų – rinkoje įsigalėjus importiniam biokurui ir bankrutavus vietiniams gamintojams, drastiškai pakiltų biokuro kainos.

„Visi turėtume suprasti, jei biokurą sudaro miško kirtimo ir lentpjūvystės atliekos – kaip utilizavimo būdą reiktų pasirinkti deginimą. Degintina atlieka negali „pralošti“ importuojamam kurui ir likti gulėti šalikelėse ar šalia lentpjūvių, kaip kad buvo prieš 30-40 metų sovietiniais laikais“, – sakė G. Rainys.

G. Rainiui pritaria asociacijos „Litbioma“ valdybos narys, Žaliosios politikos instituto prezidentas Remigijus Lapinskas. „Pirmiausia žaliavos biokurui Lietuvoje yra labai daug – pakelėse, melioracijos grioviuose, apleistuose žemės plotuose ar kitur. Be to, dėl biokuro miškai nėra kertami. Tam naudojamos tik miško kirtimo atliekos ir prasčiausia malkinė mediena – iki 15 proc. nuo žaliavos, paruošiamos miške. Tad ne biokuras lemia miškų kirtimo apimtis“, – teigia R. Lapinskas.

Pasak R. Lapinsko, Lietuvoje sukurta pramonė ir biokuro gamybos sistema, sukurtos darbo vietos. Visgi importuojamo biokuro dalis, jei ji nėra dominuojanti – yra sveikas ir nepavojingas reiškinys. „Visur reikalingas balansas, ir jei rinka nesugeba susireguliuoti (šiuo atveju – agresyvus kitos valstybės eksportas), tai reikia ir Lietuvos pusės reguliavimo. Situacija Lietuvos biokuro gamintojų atžvilgiu yra nenormali. Neturėtume siekti, kad biokuras iš Baltarusijos sunaikintų 15 metų įdirbį ir lietuviškas gamybos įmones“, – sakė R. Lapinskas.

„Jei balanso tarp vietinio ir importuojamo biokuro nesurandame patys – matyt, tą balansą suras šalies  valdžia“, – teigė R. Lapinskas. – Lietuviški biokuro gamintojai šiuo atveju valdžią palaikys, nes tai jiems gyvybės ar mirties klausimas“.

Ekspertai taip pat pabrėžia, kad vietinės žaliavos naudojimas bei medienos pajėgumų pramonės plėtra gerina užsienio prekybos balansą, mažiau sunaudojama importuojamų dujų ar eikvojama brangios elektros energijos. Kad ir kokie būtų ateities scenarijai, ekspertai pabrėžia esminę sąlygą – valstybė turėtų paisyti žiedinės ekonomikos principų.

„Mes žiedinės ekonomikos ratą privalome uždaryti. Negalime medžio atliekų deponuoti, jas reikia tvarkyti. Analogiškai, vietinio miško atliekų deginimas kogeneracinėse elektrinėse – prisidėtų prie problemos sprendimo“, – sakė G. Rainys.