Straipsnis parengtas Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidento bei Asociacijos LITBIOMA valdybos nario Remigijaus Lapinsko.

2016 metų rugsėjo 9-13 dienomis Turkijoje,  Stambule vyko pasaulio energetikos tarybos (World energy council) kongresas, kuriame dalyvavo apie 6000 iškiliausių pasaulio energetikų. Kongresą savo vizitu pagerbė keletas valstybių prezidentų, buvo pasirašomi svarbūs tarpvalstybiniai susitarimai, skelbiami naujausi tyrimų energetikos srityje duomenys, buvo bandoma nuspėti pasaulio energetikos vystymosi kryptį, tuo pačiu suprantant, kad taip, kaip buvo ateityje jau nebus. Praktiškai visų kalbėtojų vyraujanti mintis buvo pasaulio energetikos transformacijos proceso eiga, kurią apsprendžia klimato kaita, atsinaujinančių energijos išteklių įsigalėjimas, tuo pačiu siekiant aprūpinti įperkama energija kiekvieną pasaulio regioną ir valstybę. Šiame neeiliniame forume teko asmeniškai dalyvauti, atstovaujant Pasaulio biomasės energetikos asociaciją (WBA),  ir diskutuoti minėtomis temomis.

Atrodytų išties puikus renginys. Galėtume daryti išvada, kad pasaulio energetikų visuomenė nuoširdžiai susirūpinusi pasaulio ir gamtos likimu ir stengsis daryti viską, kad apsirūpinimo energija klausimas daugiau neigiamai neįtakotų atmosferos, žemės paviršiaus, vandens išteklių, bioįvairovės ir kitų elementų, kurių darna yra būtina žmonijos išlikimui ir vystymuisi. Tačiau neramina vienas faktas. Parengti globalios energetikos vystymosi scenarijai, tiek raidos krypties įvardinimai numatė, kad 2040 metais nemažiau, kaip 75% pasaulio energijos bus išgaunama iš iškastinio kuro, o 2060 metais iškastinis kuras sudarys nuo 50 iki 70% pasaulio energetikos.

Kyla klausimas, ką vis tiktai tuomet reiškia 2015 metais pasiektas Paryžiaus susitarimas, kuriuo 195 pasaulio valstybės įsipareigojo daryti viską, kad temperatūra globaliu lygmeniu nekiltų daugiau negu 2° C (stengiantis apriboti temperatūros augimą iki 1.5°C), lyginant su priešindustrinio laikotarpio temperatūros lygiu?  Šio susitarimo esmę  galime apibrėžti kaip siekiamybę, kad žmonijos sukeltas šiltnamio dujų išmetimas į atmosferą neturėtų įtakos klimato kaitai. Trečias labai svarbus susitarimo elementas yra tai, kad visų pirma išsivysčiusios šalys turi imtis iniciatyvos mažinant emisijas, tame tarpe teikdamos finansinę ir technologinę pagalbą mažiau išsivysčiusioms. Kitaip tariant, šio susitarimo reikšmė Europai ir kitoms pažengusioms valstybėms yra: sustabdyti iškastinio kuro naudojimą iki 2050-ųjų metų, o likusiam pasauliui - sustabdyti iškastinio kuro naudojimą kuo greičiau po 2050-ųjųmetų. Todėl darytina išvada, kad arba didžiausia ir solidžiausia pasaulio energetikos organizacija klysta, brėždama pasaulio energetikos scenarijus,  arba Paryžiaus susitarimas nebus vykdomas ir pasaulis turi rengtis labai aštriai ir nevaldomai klimato kaitai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: ištisų pasaulio regionų praradimu dėl kylančio pasaulinio vandenyno lygio, su nepalankaus oro (sausros, šalčio, vėjų, liūčių) ekstremumais, masine dešimčių ir šimtų milijonų, ištisų tautų migracija, katastrofišku vandens trūkumu, pilietiniais neramumais ir karais dėl galimybių išlikti.

Pasaulio biomasės asociacija (World bioenergy association - WBA), veikianti nuo 2008 – ųjų metų ir turinti misiją populiarinti tvarios ir efektyvios biomasės energetikos naudojimą visame pasaulyje mano ,kad pasaulis vienareikšmiškai turėtų rinktis blogojo scenarijaus vengimo kelią. Kitaip tariant, kad Paryžiaus susitarimas nėra tik politinė deklaracija, tačiau pamatinis ir ypatingai reikšmingas dokumentas nurodantis pasaulio vystymosi kryptį, siekiant išvengti minėtų žmonijos problemų ir užtikrinant tvarų ir darnų pasaulio vystymąsi. Anglies dvideginio (CO²) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos didėjimas pastaruosius dešimtmečius, maždaug po 2 p.p.m. (parts per million) per metus, turi vienareikšmiškai antropogeninę prigimtį ir lygiai taip pačiai - kaip sukeltas žmogaus, taip ir turi būti jo suvaldomas. Iškastinio kuro naudojimas energetikoje, transporte ir pramonėje turi būti sustabdytas nedelsiant. Išeitis yra tik viena – maksimaliai greitais tempais keisti iškastini kurą atsinaujinančios energetikos rūšimis. Iš tikrųjų,  siekiant vykdyti Paryžiaus susitarimą  463 EJ (arba apie 12 milijardų tonų naftos ekvivalento iškastinio kuro)  per metus, generuojančio tarp 30 ir 40 milijardų tonų CO2 emisijų kasmet, turi būti keičiama švaria, neiškastine energija. Pasaulio biomasės energetikos asociacijos daryti skaičiavimai  rodo, kad siekiant šių tikslų biomasės energetikos (naudojamos  šilumos, elektros ir transporto degalų  gamybai) apimtis iki 2035-ųjų metų turėtų padvigubėti: nuo 57,6 EJ 2013-ais metais iki 122 EJ 2035 metais arba demonstruoti 3,4% metinį augimą. Panašiais tempais galėtų vystytis hidroenergetika (nuo 13,6 EJ iki 23 EJ), tačiau kitų atsinaujinančios energetikos rūšių – saulės, vėjo, geoterminės- apimtys  per tą patį laikotarpį  turėtų augti apie 18 kartų (nuo 6,7 EJ iki 120 EJ), arba 13,8% kasmet.

Ar tai yra realu?

Be abejo. Žvelgiant į tam tikrų valstybių pavyzdžius ir ambicijas, mes matome ypatingai aukštus atsinaujinančios energetikos vystymosi tempus.  „Žalioji“ elektra sudaro daugiau kaip 50% visos elektros tekančios Vokietijos kompanijos „50 Hertz“ perdavimo ir skirstymo tinklu, o ją gamina daugiau  kaip 1,5 milijono įvairaus dydžio elektros gamintojų,  ir visa tai padeda suvaldyti aukščiausias ir pažangiausias tinklų skaitmenizacijos lygis, išmanūs sprendimai ir tikslus prognozavimas. Tuo pat metu, kai vyko pasaulio energetikos kongresas, Vokietija paskelbė apie planus nustoti gaminti iškastinius degalus vartojančius automobilius nuo 2030-ųjų metų. Daugiau, kaip 50% visos energijos (elektros, šilumos ir transporto degalų) Švedijoje sudaro atsinaujinanti energetika. Technologinė pažanga tokia greita ir didelė, kad netgi didžiausios iškastinį kurą išgaunančios valstybės skelbia apie savo planus  transformuoti savo ekonomiką ir energetinę sistemą  (Pvz.: Saudo Arabija),  arba skelbia apie ypatingai didelius atsinaujinančios energetikos projektus (Pvz.: 5000 MW saulės elektrinė 2024-aisiais metais, Dubajaus Emyratas). Netgi Lietuvos pavyzdys šiame kontekste yra išties įkvepiantis: 61% centralizuotu šilumos 2015/2016 šildymo sezono metu buvo pagaminta iš biokuro, o pastačius naująją Vilniaus biokuru ir atliekomis kūrenamą kogeneracinę jėgainę ši dalis turėtų išaugti iki 80%.

Ir tai nenuostabu: naujausiais duomenimis, saulės elektros vienos kWh savikaina yra mažiau nei  3 Euro centai, o vėjo-  mažiau  nei 5 Euro centai. Biomasės energetika turi įvairiais išvystytas technologijas  šilumos, elektros ir biodegalų gamybai (degimo, kombinuoto degimo šilumos gamybai, garo ir ORC - elektros generavimui, terminį ir anaerobinį dujinimą- biodujų gamybai, fermentaciją ir esterifikaciją biodegalų gamybai ir t.t.). Biomasės ištekliai yra gerai ištirti, biomasės granulės ir biodegalai yra tapę pasauline preke, ir biomasės energetikos plėtra tam tikruose pasaulio regionuose nekelia grėsmės tvariam jos naudojimui. Tačiau efektyvesnis jos naudojimas išvystytų technologijų pagalba lieka pirmaeiliu uždaviniu Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos regionuose.

Tai kaip gi įgyvendinti Paryžiaus susitarimą? Juk šalių įsipareigojimai pagal šį susitarimą (INDC) yra ryškiai nepakankami.

Pasaulio biomasės energetikos asociacijos nuomone, naują ryškų postūmį visos atsinaujinančių išteklių energetikos vystymuisi galėtų suteikti CO² mokestis mokamas už toną CO² emisijų išmestų į atmosferą deginant iškastinį kurą. Protingas šio mokestinio instrumento naudojimas derinant jį su kitų mokesčių (pvz.: darbo pajamų mokesčio) mažinimu neturėtų neigiamai paveikti ekonomikos augimo. Būdamas universaliu mokesčiu, jis yra tinkamas taikyti ne tik energetikos, pramonės,  transporto srityse (kur jau šiandien daugelyje valstybių egzistuoja mokestinės ir kitokios skatinimo priemonės), bet ir žemės ūkyje ar paslaugų srityse.  Šis mokestis galėtų reikšmingai paveikti įvairiausių ūkio subjektų ir atskirų žmonių elgesį, renkantis apsirūpinimo energija būdą, transporto priemonę ir panašiai.

Ar šis mokestis galėtų tapti visuotiniu, „pasauliniu“?

Be abejo, ne, arba tikrai- ne iš karto; tačiau jei palaipsniui valstybės,  šiai dienai remiančios iškastinio kuro naudojimą,  to atsisakytų, o valstybės,  neturinčios CO2 mokesčio jį įsidiegtų, tai energetikos ir verslo visuomenė šiuos veiksmus priimtų  kaip rimčiausią signalą, kad pasaulis iš tiesų keičiasi,  ir iš tiesų atėjo laikas naujiems sprendimams.

Pasaulio biomasės energetikos asociacija, kaip globali organizacija dalyvauja pasaulinėje klimato kaitos diskusijoje. Šios mūsų naujos iniciatyvos (iškastinio kuro atsisakymo strategija ir CO2 mokesčio inicijavimas globaliu mastu) bus paskelbtos 2016 metų lapkričio 8-18 dienomis vykstančiame pasauliniame klimato kaitos konferencijoje COP 22 Marakešo mieste, Maroke.