Š. m. gegužės 9 d. dienraštyje „Grynas.lt“ pasirodė Justinos Maciūnaitės straipsnis „Kovojant su klimato kaita gyvenimas Lietuvoje keisis: ko laukti?“. Visą straipsnį galite rasti - http://www.delfi.lt/grynas/aplinka/kovojant-su-klimato-kaita-gyvenimas-lietuvoje-keisis-ko-laukti.d?id=74581288

Jau ne kartą kelta klimato kaitos problema šiomis dienomis sprendžiama ypač aktyviai. Kad būtų įgyvendintas Paryžiaus klimato kaitos susitarimas, atsakingos Lietuvos institucijos jau vardija sąrašą priemonių, kaip bus stabdoma aplinkos tarša. Iš jų matyti, kad labai keisis daugelis mūsų gyvenimo sričių. GRYNAS.lt aiškinasi, kurias sritis ir kaip planuojama keisti Lietuvoje, kad būtų sumažinta klimato kaita.

Klimato kaitos problemą sprendžia visas pasaulis. Dar 2016 metų Lietuvoje įsigaliojo Paryžiaus klimato kaitos susitarimas – jį ratifikavo daugiau nei 55 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų į atmosferą išmetančios šalys. Susitarimą ratifikavo (prisiėmė įgyvendinti) 94 valstybės iš 197-ių pasirašiusiųjų. 2015 pabaigoje Prancūzijos sostinėje pasiektame susitarime nurodoma, kad temperatūros augimas Žemėje iki šio šimtmečio pabaigos būtų mažesnis nei 2 laipsniai Celsijaus. Taip pat numatoma skirti trilijonus dolerių skurdžioms šalims, kurios patiria neigiamus klimato kaitos padarinius.

Nori koreguoti klimato kaitos mažinimo strategiją

Šių metų balandžio pabaigoje Europos Sąjungos šalių atstovai susitiko dar kartą, tik šį kartą neoficialioje konferencijoje Maltoje. Čia suvažiavę šalių aplinkos ministrai diskutavo, ar reikia peržvelgti bendrą ES prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio strategiją. Lietuvos aplinkos ministras Kęstutis Navickas GRYNAS.lt teigė, jog suvažiavime priimtas bendras sutarimas dėl būtinybės apsvarstyti kai kuriuos užsibrėžtus tikslus.

„Europos Komisijai duotas signalas, kad šitą dokumentą reikia peržiūrėti, nes kai jis buvo rengiamas, buvo atsižvelgta į reiškinius, kurie dabar pasikeitę, todėl kai kuriuos punktus reikia peržiūrėti ir sukonkretinti priemones. Ir Lietuvai projektuojant kažkokią infrastruktūrą reikia numatyti iškart parametrus. Tarkim, keičiantis jūros lygiui, įvairios sritys būtų tam prisitaikiusios. Pavyzdžiui, jei yra matoma, kaip keičiasi rūšinė sudėtis, žemės ūkis irgi turi reaguoti atitinkamai, po truputį jį keičiant. Ūkininkai turėtų reaguoti ir po truputį keisti kultūras, žinoti, kurios kultūros turėtų būti labiau naudojamos ateityje. Tai Lietuvoje nėra labai aktualu, tačiau kitose šalyse gali būti svarbu dėl vandens trūkumo“, – aiškina K. Navickas.

Būtina užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą

Klimato kaitos mažinimo strategija peržiūrima ir Lietuvoje. Aplinkos ministras K. Navickas sako, kad šiai problemai spręsti rengiamas visas priemonių komplektas.„Lietuva peržiūri energetikos strategiją, į kurią bus įtrauktos ir klimato kaitos mažinimo priemonės.

Viena iš galimų priemonių yra biokuro naudojimas, aktyvesnis technologijų naudojimas, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra. Numatyta skatinti energetikos sektorių plėstis aplinkai palankesniu būdu. Dar nėra numatyta konkrečių priemonių, tačiau turime parengti ir strategiją transporto ir žemės ūkio sektorių pertvarkoms“, – vardija aplinkos ministras.

Be to, K. Navickas akcentuoja, kad rengiant klimato kaitos mažinimo priemonių planą svarbu užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą: išsiaiškinti, kokios Lietuvos energetikos, transporto, žemės ūkio kryptys ir jas nuosekliai įgyvendinti.„Ką matome iš patirties, tai reikia sustiprinti ir suaktyvinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, jeigu, tarkim, koks nors sektorius, kad ir žemės ūkio, vystosi viena kryptimi, tai labai svarbu, kad būtų atsižvelgta į tam tikrus dalykus, kurie susiję su klimato kaita. Pavyzdžiui, skatinti inovacijų diegimą. Tarkim, modernios, kompiuterizuotos kokios nors augalų tręšimo technologijos, kurios padėtų tiksliau ir arčiau augalo jį patręšti ir taip mažinti trąšų perteklių bei jų patekimą į aplinką. Taip pat numatyta skatinti elektromobilių transportą, tačiau ar tai galima pritaikyti geležinkeliams?“ – dėsto K. Navickas.

Teršia pagrindiniai sektoriai

Iš tikrųjų šiandien taršiausi yra transporto, energetikos ir žemės ūkio sektoriai. Jie į aplinką išskiria daugiausiai CO2. Šios dujos yra bene didžiausios šiltnamio efekto ir klimato kaitos sukėlėjos.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros docentė Jūratė Žaltauskaitė yra aiškinusi, kad anglies monoksidas ir azoto oksidai, išskiriami automobilių, tiesiogiai (kaip šiltnamio reiškinį sukeliančios dujos) ir netiesiogiai (nes jos yra pažemio ozono pirmtakai) prisideda prie klimato kaitos. Ji teigia, kad didžioji dalis šių teršalų išsiskiria kuro degimo metu, tačiau akcentuoja, jog aplinkai kenksmingas apskritai visas transporto priemonės būvis.

„Visų pirma, nagrinėjant bet kokio sektoriaus sukeliamą taršą reikėtų galvoti ne tik apie galutinę, vartotojo „matomą” taršą, pavyzdžiui, išmetamąsias dujas, bet ir suvokti visą būvio ciklą. Automobilių sukeliama aplinkos tarša prasideda nuo žaliavų jų gamybai gavybos, automobilių gaminimo, eksploatavimo ir jų utilizavimo. Čia dar galime kalbėti ir apie degalų gamybą, transportavimą ir pan., tačiau vis dėlto daugiausia dėmesio, kalbant apie automobilių keliamą aplinkos taršą, skiriama taršai, kylančiai jų eksploatavimo metu“, – pabrėžė specialistė.

Nebeliks senųjų traukinių

Kaip mažinti transporto taršą, idėjų yra: automobilių taršos mokestis, skatinimas rinktis elektromobilius ar hibridinius automobilius. Tačiau šios priemonės išspręstų individualių vartotojų sukeliamos taršos problemas, todėl būtina viso viešojo transporto pertvarka, ypač geležinkelio. Tiesa, mokslininkai su šia problema jau dirba.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių transporto katedros vedėjas doc. dr. Saugirdas Pukalskas pasakoja, kad Geležinkelių transportas galėtų judėti trimis kryptimis: elektrifikacija, gamtinėmis dujomis varomi traukiniai (lokomotyvai) ir hibridiniai traukiniai (su energijos akumuliavimu).„Pirmu atveju tai elektrovežiai, kuriems nutiesiamas elektros tinklas, iš kurios traukinys ima energiją. Gamtinės dujos galėtų pakeisti dyzeliną. Toks lokomotyvas turėtų vidaus degimo variklį, kaip ir įprasti lokomotyvai, tačiau uždegimo sistema būtų visai kitokia, praktiškai kaip benzininiuose varikliuose. Gamtinėmis dujomis varomuose traukiniuose naudojamos suskystintos dujos. Tam, kad jos suskystėtų, jas reikia atšaldyti iki -160°C. Tokiu būdu jos užima daug mažesnį tūrį nei suslėgtos dujos, todėl talpina daug didesnį kiekį energijos. Hibridiniai lokomotyvai turi vidaus degimo variklį, elektros variklį ir elektros akumuliatorių bateriją. Baterija traukinio stabdymo metu sukaupia energiją ir ją panaudoja traukiniui įsibėgėti. Taip galima sutaupyti resursų neprarandant kinetinės energijos“, – pasakoja docentas.

Atsinaujinimui reikės laiko

Elektrovežiai – jokia naujiena, net ir Lietuvoje. O štai gamtinėmis dujomis varomi traukiniai, galima sakyti, yra naujovė. Pirmieji projektai prasidėjo prieš keletą metų ir dabar po truputi jau vystomi toliau ir jų vis daugėja.

„Iš karto nepavyks atnaujinti geležinkelių, nes yra daug senesnių lokomotyvų, o naujų krypčių įdiegimas nėra toks lengvas procesas. Čia – ilgalaikis procesas“, – prognozuoja VGTU Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių transporto katedros vedėjas.

Reikalinga vieninga energetikos kryptis

Ne ką mažiau CO2 į aplinką patenka gaminant energiją – deginant iškastinį kurą, todėl šią sritį taip pat ketinama reformuoti. Kaip sako Aplinkos ministras, energetikos sektoriuje reikalingos inovacijos, o svarbiausia – skatinti atsinaujinančius energijos šaltinius. Tačiau VGTU Aplinkos inžinerijos Pastatų energetikos katedros doc. dr. Giedrius Šiupšinskas rekomenduoja pirmiausia apsibrėžti, kokiu energetikos keliu žada eiti Lietuva ir tuomet, priklausomai nuo pasirinkto energijos gamybos būdo, planuoti strategiją, kaip tai bus pasiekta.

„Situacija dabar tokia: mes turime dujų terminalą. Tas dujas importuojame. Iš kitos pusės, skatinamas ir biokuro naudojimas, kuris mažina dujų suvartojimą. Tai kokia valstybės vizija? Lyg ir remiama atsinaujinanti energetika, bet tada turime problemų dėl mažėjančio dujų suvartojimo“, – samprotauja mokslininkas.

30 proc. elektros pagamina Lietuvoje

Tęsdamas doc. dr. G. Šiupšinskas pažymi, kad mūsų šalis pagal atsinaujinančios energijos gavybą toli gražu nėra paskutinė Europos Sąjungoje.

„Lietuvoje nėra blogai atsinaujinančios energetikos atžvilgiu. Pavyzdžiui, buvo numatyta visai šaliai 500 megavatų vėjo jėgainių. Šiuo metu kaip tik tiek ir turime. Sprendžiama, ar reikia tą kiekį padidinti. Lietuva apie 70 proc. elektros importuoja. Vadinasi, apie 30 proc. mes pasigaminame patys, o pusė šio kiekio yra iš atsinaujinančių energijos išteklių . Kitos dalys susideda iš vėjo, vandens (hidro), saulės ir biokuro energijos. Kalbant apie šilumą, tai centralizuotos šilumos tiekimo sistemoje jau daugiau nei 60 proc. šilumos yra pasigaminama iš biokuro, o tai irgi atsinaujinantys ištekliai. Kita situacija Vilniuje ir Kaune: šie miestai jau sprendžia, kaip keis centralizuotos šilumos gamybą. Sostinėje planuojama statyti biokuro ir atliekų deginimo jėgainę, kur biokuras ir atliekos bus paverstos elektra ir šiluma“, – teigia pašnekovas.

Gyventojai ekologiją pamiršta

Tačiau tai yra tik dalis šildymo vartotojų. Kitą dalį sudaro gyventojai, kurie savo namus kūrenasi patys. Ir čia, anot doc. dr. G. Šiupšinsko, gali kilti problemų, nes daugelis individualių namų gyventojų mąsto, kaip šildytis pigiau, o ne visuomet efektyviau ir švariau. Todėl vienas iš galimų kompromisų, kad būtų mažinama oro tarša, yra biokuro naudojimas.

„Vartotojai dažniausiai renkasi ekonominį, ne ekologinį sprendimą. Žiūrima, kad jiems būtų kiek įmanoma pigiau. Tačiau valstybės mastu biokuras yra ne tik pigesnis už dujas, bet jis kuria dar ir papildomą pridėtinę vertę. Atsiranda darbo vietos, nes reikia jį pagaminti, atsiranda įmonės, kurios presuoja tą biokurą į briketus, granules, jas parduoda, mokami mokesčiai valstybei“, – aiškina VGTU Aplinkos inžinerijos Pastatų energetikos katedros docentas.
Mokslininkas pažymi, kad norint iš tikrųjų sumažinti energetikos sektoriaus taršą, reikėtų pradėti nuo šilumos vartojimo mažinimo, ypač senuose sovietmečiu statytuose daugiabučiuose.

„Šilumos vartojimas Lietuvoje yra per didelis ir čia neišvengiamai reikia paminėti renovaciją, apie kurią jau visi yra girdėję. Mūsų atlikti modernizuotų pastatų vertinimai rodo, kad galimi šilumos taupymai siekia 60, o kartais ir 70 proc. Be jos apčiuopiamą progresą bus pasiekti sunku“, – konstatuoja doc. dr. G. Šiupšinskas.

Savivaldybėms - neapsimoka

Kita vertus, mokslininkas sako, kad trūksta sisteminio požiūrio derinant energijos vartojimo mažinimo, gamybos ir atsinaujinančių išteklių integravimo suderinamumo, bendrų principų ir prioritetų.

„Renovuojant daugiabučius, ant stogų galima sumontuoti ir saulės kolektorius. Būtų gaminama šiluma, vėliau panaudojama karšto vandens ruošimui. Bet tas daugiabutis, yra prijungtas prie centralizuotos sistemos, kai šiluma tiekiama iš vienos katilinės. Tai vasarą namui jau beveik nebereikia centralizuotos šilumos, nes saulė sušildo vandenį,vadinasi, sumažėja šilumos tinklų pajamos, bet šilumos tinklų savininkas yra savivaldybė, tai ji ir gauna mažiau pajamų. Kaip ji gali tas pajamas kompensuoti? Pirmas variantas – kelti šilumos kainą, antras – biudžete ieškoma, kaip padengti nuostolį, nukenčia kitos svarbios veiklos.“, – svarsto pašnekovas.

Revoliucija ūkyje

Čia darbai klimato kaitai mažinti nesibaigia. Norint pasiekti rezultatų, reikia tobulinti ir žemės ūkį. Ūkininkai po truputį jau atsisako pesticidų, nes jų žala žmogui ir gamtai – akivaizdi. Tačiau pertręšimas vis dar išlieka didelė problema. Panaudojus per daug trąšų, jų perteklius patenka į dirvožemį, vėliau į gruntinius vandenis, o jei trąšų tikrai daug, jos gali nukeliauti ir į paviršinius vandenis. Trąšų perteklius sukelia vandens eutrofikaciją, kas dar kitaip vadinama „vandens žydėjimu“ arba tiesiog uždumblėjimu.

Šiandien visame pasaulyje yra ne viena tręšimo technologija. Kai kuriomis iš jų naudojasi ir Lietuvos ūkininkai, stengdamiesi išvengti derliaus pertręšimo. ASU Agronomijos fakulteto docentė, mokslų daktarė Rūta Dromantienė sako, kad vienas iš būdų, kaip ūkininkauti neteršiant gamtos, yra vadinamasis tikslusis tręšimas. Šiuo metu jį jau naudoja ne vienas Lietuvos ūkininkas.

Jau prieš 10 – 15 metų ūkiai pradėjo praktikuoti dirvos agrocheminių savybių tyrimus, kai paėmus mėginius iš hektaro dydžio žemės ploto sudaromas bendras mėginys, jis parodo fosforo, kalio, rūgštingumo lygį dirvoje. Tai leidžia atlikti tikslų pirmąjį pagrindinį tręšimą. Šiandien tikslaus ūkininkavimo sistemas taikančiuose ūkiuose naudojami ir specialūs augalų optinių savybių jutikliai. Pagal saulės šviesą, atsispindinčią nuo augalų, jie nustato vegetacijos indeksą ir realiu laiku rodo reikiamą trąšų normą. Skirtingose pasėlio vietose indeksas gali gerokai skirtis, tad technologija padeda sudaryti sąlygas užauginti geriausią derlių ir taupyti trąšas bei energijos išteklius.

R. Dromantienė taip pat siūlo sudaryti tręšimo planus (kada ir kiek tręšti augalą) bei dirvožemio žemėlapius. Taip, analizuodama dirvožemio žemėlapį ir ankstesnių metų duomenis apie tam tikrų lauko vietų derlingumą, tręšimo įranga gali pakoreguoti trąšų normas. Pavyzdžiui, ten, kur dirva mažiau derlinga arba kur pernai mažiau derėjo javai, gali būti naudojama didesnė azoto, fosforo ir kalio norma.

Suradus Lietuvai įveikiamą energetikos, žemės ūkio ir transporto strategiją, kaip mažinti klimato kaitą mūsų šalyje, bus labai prisidėta ir prie pasaulinių klimato kaitos mažinimo rezultatų. Kaip sako aplinkos ministras K. Navickas, visuomenė turi eiti koja kojon ir kartu su visu pasauliu spręsti gamtą alinančią problemą. Juk būtent žmonių veikla ir yra šios didelės globalinės problemos priežastis.