Šių metų liepos 8 d. „Verslo žinios“ paskelbė labai įdomų Naglio Navako straipsnį pavadinimu „Giltinė virš gamtinių dujų verslo“.

Autorius teisingai numato ir aprašo miglotą ir niūrią iškastinės energetikos, tame tarpe ir dujų, ateitį. Šiai dienai kiekvienam besidominčiam klimato kaitos problema – ar jis būtų valstybės vadovas, ar tiesiog smalsus pilietis – yra aišku, kad iškastinių energijos šaltinių deginimas, kokiu pavidalu jie bebūtų traukiami iš po žemių (anglies, naftos ar dujų), juos vartojant kelia klimato kaitos problemą. Virš 30 mlrd. t CO2 ir kitų šiltnamio dujų, kasmet paleidžiamų į atmosferą, negali nekelti šios problemos, juo labiau, kad tai galutinai įrodė ir mokslas.Tačiau stebina tai, kad autorius bando mesti šešėlį ant biomasės energetikos teigdamas, kad biomasės energetika ar biokuro naudojimas negali būti vadinamas žaliu. Egzistuojantis biomasės energetikos modelis straipsnyje vertinamas „...veikiau kaip išsisukinėjimas nei kaip veikiantis ilgalaikis aplinkos nežalojantis energijos gamybos modelis“. Neva atsodinami medeliai negali atstoti tos „žalos“, kuri „padaroma“ įvairiausią biomasę panaudojus šilumos ir elektros, biodegalų ir biodujų gamybai. Tačiau, kaip žinia, šiam tikslui tarnauja tik miškininkystės ir lentpjūvystės atliekos ir žemiausios kokybės (kitur nepanaudotina) malkinė mediena, taip pat žemės ūkyje, gyvulininkystėje ir pan.  susidaranti atliekinė arba specialiai išauginta biomasė.

Reikia pabrėžti, kad autoriaus požiūris nėra naujas. Jau kurį laiką įvairiausios nevyriausybinės organizacijos, labai dažnai iš tų šalių, kurios negali pasigirti aukštais miškingumo rodikliais – iš tų šalių, kurios beatodairiškos iškirto savo miškus praeityje (pvz. Belgija, Olandija), ir naudoja labai daug iškastinio kuro, bando kvestionuoti biomasės energetikos darnos (angl. „sustainability“) klausimą. Būk tai jaunas, atsodintas miškas negali surinkti tiek CO2 iš atmosferos, kiek tai gali padaryti brandus, ūkiniams poreikiams kertamas miškas. Arba teigiama, kad palikta be panaudojimo biomasė pūdama išskiria CO2 lėčiau, nei degdama - todėl ir reikia ją palikti pūti. Dar kartais sakoma, kad kai kuris iškastinis kuras (pvz.: dujos) degdamas išskiria mažiau CO2, nei mediena, todėl medžius turėtume palikti augti, o deginti – geriau dujas.

Biomasės naudojimo energetikos poreikiams aplinkosauginė prasmė ir esmė yra tai, kad augantys medžiai ir kiti augalai, ir, visų pirma, būtent ankstyvojoje savo augimo fazėje, sugeria CO2 iš atmosferos ir, vaizdingai tariant, tampa anglies „sandėliu“. Vėliau, augimo procesams lėtėjant, šis anglies kaupimo procesas iš atmosferos taip pat lėtėja. Na, o augimo pabaigoje medis turi dvi galimybes: būti nukirstas ir panaudotas žmonijos poreikiams (visų pirma – ūkiniams: gaminti baldus, statybines medžiagas, popierių ir pan.),  likučius, kaip jau minėjau, panaudojant ir energijai išgauti, arba nuvirsti, supūti ir paleisti didžiąją dalį sukauptos anglies vėl į atmosferą. Taip sukasi amžinasis gamtos ratas, varomas saulės energijos, ir jis jokiu būdu nepažeidžia gamtos nuostatų ir balanso. Gi bet koks iškastinio kuro deginimas - tai papildomų, „viršbalansinių“ anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų paleidimas į atmosferą, ir būtent jis pažeidžia tas amžinąsias gamtos taisykles.

Biomasės energetika niekaip negali būti „nedarni“ ar žalinga gamtai plačiąja prasme ar atmosferai, nebent pati miškininkystė arba augalininkystė yra nedarni, žalojanti dirvožemį ar pan. Jei metinis medienos prieaugis yra didesnis nei jos sunaudojimas – viskas yra tvarkoje, brandūs, anglį iš atmosferos sukaupę medžiai užleidžia vietą jaunesniems, turintiems žymiai didesnį „atmosferos valymo“ potencialą. Tarkim, Lietuvoje kasmet priauga apie 17-18 mln. kietmetrių medienos, o metiniai kirtimai sudaro 7,5- 8 mln. kietmetrių. Todėl ne veltui Lietuvos medienos sektorius kartais rodomas pavyzdžiu kitoms šalims, kaip reikia darniai vystyti miškininkystę. Nors ir šiame sektoriuje, be abejo, yra problemų ir neatsakytų klausimų, bet tai jau kitos istorijos tema...