Trumpo akibrokštas dėl pasitraukimo iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo – nors ir skaudus smūgis tarptautinei bendruomenei, tačiau nėra nokautas. Tai tik dar vienas populistinis žingsnis, neturintis pagrindimo nei tarptautinės teisės, nei ekonominio naudingumo požiūriu. Tokiu žingsniu Amerika ne artėja, o tolsta nuo making America great again.

Kai per metus pasaulyje sunaudojama 13,7 milijardai tonų naftos ekvivalento ir į atmosferą išmetama virš 40 milijardų tonų CO2 ir kitų šiltnamio dujų, Amerikos prezidento požiūris į klimato kaitą šokiruoja. Kol Trumpas neigia akivaizdžius klimato kaitos ženklus, mokslininkai, susibūrę po Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vėliava, pranašauja, kad tokiais mastais teršiant atmosferą, pasauliui liko viso labo apie 20 metų, per kuriuos turi būti rasti sprendimai dėl visiško iškastinio kuro atsisakymo ir tik tokiu atveju klimato atšilimas būtų sustabdytas ir pasiektas vienas pagrindinių Paryžiaus klimato kaitos susitarimo tikslų – išvengti vidutinės pasaulinės temperatūros pakilimo 2°C.

2014 m. CO2 koncentracija atmosferoje pirmą kartą viršijo saugaus anglies dioksido lygį (peržengė 400 milijoninių dalių ribą, kai saugia riba laikoma 350 milijoninių dalių). Tai grėsmingas signalas, kad priemonių dėl klimato kaitos mažinimo privalu imtis nedelsiant ir vienintelis kelias – neatidėliotinas pasaulio ekonomikos perėjimas nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energetikos, energetinio efektyvumo ir tvaraus žemės ūkio.

Amerika yra viena didžiausių pasaulio teršėjų, tiksliau tariant – antra po Kinijos ir ji atsakinga už 15 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų atmosferoje. Tačiau vietoje to, kad imtųsi atsakomybės dėl ateinančių kartų ateities ir rikiuotųsi Paryžiaus susitarimo priešakyje, pasaulio lyderė išsižada šios pozicijos. Kitaip tariant, Trumpas eilinį kartą pamynė Amerikos vardą ir nerimas dėl jo rankose bliūkštančio pasitikėjimo šia šalimi tik dar labiau pasitvirtina.

Argumentuodamas, kodėl JAV pasitraukia iš Paryžiaus susitarimo, Trumpas apeliuoja į ekonominį naudingumą. Jis teigia, kad susitarimo įsipareigojimai užtrauktų neadekvačiai didelę finansinę naštą Amerikos ekonomikai ir ji prarastų lyginamąjį pranašumą prieš kitas valstybes. Ar tikrai taip siaurai mąsto ir skaičiuoja prezidentas? Kai atlieki kaštų ir naudos analizę, turi vertinti abu dalykus, o ne vieną. Taip, galbūt nevykdydama sutartų CO2 emisijų mažinimo normatyvų, t.y. pasilikdama prie dabartinių iškastinio kuro gavybos kiekių, Amerika sutaupys, bet tik labai trumpoje perspektyvoje. Išlaidos patiriant klimato kaitos pasekmes tiek gyventojų sveikatos, tiek saugumo atžvilgiu, kainuos žymiai brangiau nei kaštai patirti įgyvendinant susitarimo nuostatas. Juk CO2 emisijų mažinimas yra stimulas valstybėms ieškoti alternatyvų, vystyti inovatyvius sprendimus, o jų pridėtinė vertė ir yra tai, kas garantuoja ekonomikos augimo tvarumą. Švarios energetikos vystymas, beatliekė gamyba, transporto sistemų perorganizavimas yra tai, kas ves pasaulio ekonomikas į priekį. Citybank yra paskaičiavęs, kad nesiėmus jokių priemonių ir vystant tradicinę pramonę (business as usual), dėl klimato kaitos iki 2060 metų bus patirtas 44 trilijonų dolerių nuostolis. Tuo tarpu investicijos į mažai taršios energetikos vystymą jau iki 2040-ųjų leistų sutaupyti 1,8 trilijonus dolerių lyginant su dabartine situacija.

Dar labiau šokiruoja tai, kad Trumpo pareiškimas pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo ir derėtis dėl palankesnio susitarimo – populistinis ir neturi pagrindimo tarptautinės teisės požiūriu. Teisiškai, bet kuri valstybė gali inicijuoti pasitraukimą iš susitarimo tik praėjus 3 metams po susitarimo ratifikavimo datos. JAV atveju, tai būtų galima tik 2019 m. lapkričio 5-ąją. Procedūros reikalingos susitarimo nutraukimui papildomai taip pat gali užtrukti metus. Taigi, techniškai JAV pasitraukimas įmanomas tik 2020-ųjų lapkritį. Dar daugiau – iki tol JAV neturi teisės nevykdyti tų įsipareigojimų, kurie jau yra prisiimti. Apskritai, galima teigti, kad p. Trumpas šovė sau į koją. Paryžiaus susitarimas numato, jog kas 5 metus valstybės susitinka formaliai peržiūrėti savo įsipareigojimus ir juos adaptuoti atsižvelgiant į pasiektą pažangą. Susitarimas paremtas logika, kad valstybės spaus viena kitą siekti kuo spartesnio CO2 emisijų mažinimo, tačiau teoriškai galima ir kita alternatyva – pasinaudojant derybiniais svertais nusistatyti žemesnius tikslus. JAV pasitraukdama iš susitarimo šią galimybę iš savęs atėmė.

Reikia pabrėžti ir tai, kad šis Amerikos žingsnis iš principo nekeičia Paryžiaus susitarimo esmės ar reikšmės, nes ko ne, visas pasaulis susitelkė siekti ambicingiausio klimato kaitos susitarimo istorijoje įgyvendinimo. Tokiu sprendimu Amerika pasitraukia iš globalios sąjungos, atsidurdama greta Nikaragvos ir Sirijos – vienintelių valstybių neprisijungusių prie Paryžiaus susitarimo. Tačiau tokia trumparegiška, mokslu nepagrįsta Trumpo politika, stabdanti švarių technologijų vystymąsi ir nukreipianti dėmesį nuo esminės pasaulio problemos ir iššūkio, daro didžiulę žalą tiek pačiai Amerikai, tiek visam pasauliui.

Trumpas teigia nenorintis, kad pasaulis šaipytųsi iš Amerikos. Tačiau būtent tam jis ir atvėrė kelią pasiduodamas naftos pramonės lobistų spaudimui ir žengdamas neapgalvotą ir neatsakingą sprendimą.  Negi Trumpas atsibus tik kai eilinis uraganas, toks kaip Katrina, sukels milijardus nuostolių žalos ir nusineš tūkstančius gyvybių? Reikia tikėtis, kad Amerikos visuomenė sukils anksčiau ir tokie kvaili sprendimai vis tik nebus įgyvendinami. Juolab, žinant, kad Amerikoje apstu mokslininkų ir politikos atstovų, kurie iš tiesų supranta šį klausimą ir dirba klimato kaitos labui, o ne iškastinio kuro lobizmui.

Drįstu prognozuoti, kad Trumpo sprendimas sukels pasitikėjimo ir politinės lyderystės krizę Amerikoje. Bet ne tarptautinėje bendruomenėje. Iki Paryžiaus susitarimo buvo einama 6-erius metus. Derybos kainavo per brangiai, kad būtų paaukotos vardan šoumeno populistinių ambicijų. Net jei jis ir stovi už galingiausios valstybės vairo. Pasaulis kovoje dėl klimato kaitos stabdymo nepasiduos.

Plačiau galite skaityti čia